VIENAS TOKS. Lietuvos čempionatas 2022. Antra diena. Komandinė rungtis.

Antrą Lietuvos smiginio čempionato dieną, kaip ir buvo liepta reglamente, suinteresuoti asmenys rinkosi ~ 10 val. Gaivinančiai vėsų sekmadienio rytą, per iki nekaltumo baltą sniegą, nevisai dar prabudę, patinusiais paakiais pretendentai į Lietuvos čempiono titulą komandinėje rungtyje rinkosi į Žalgirio areną. Laiku spėjo net tie, kurie, dėl įvairių priežasčių, neatsiminė kuo baigėsi vakar. Vyravo rami, kolegiška bei viltinga atmosfera.

Moterys suformavo dešimt komandų ir varžėsi dviejuose pogrupiuose. Legiono moterų komanda buvo identiška pergalingąjai šeštadienio porai: Kornelija Lušaitė ir Gerda Maldeikytė, tik skirtumas tas, kad sekmadienį jos startavo jau kaip ryškios favoritės ir kiekviena varžovių komanda su dviguba jėga kibo į atlapus su mūsų šaunuolėmis. Laukė nelengva diena. Bet kam dabar lengva?

Žvelgiant į pirmo pogrupio lentelės rezultatus galima pasakyti, kad Vilniaus Legiono komanda gana lengvai ir užtikrintai pasiėmė pirmą vietą, aplošdama visas keturias varžoves gana solidžiais rezultatais: 5-1, 5-3, 5-1, 5-1. Antra tame pogrupyje liko Dublio komanda su trimis pergalėmis.

Antrame pogrupyje dominavo Port of darts komanda iškovojusi keturias pergales, bet pasistengti ir parodyti valią jos turėjo labiau, nes rezultatai slidoki: 5-2, 5-4, 5-4, 5-1. Trajektorija – antra.

Galima drąsiai teigti, kad atkrintamosiose varžybose susirinko šiandieninis  moterų smiginio elitas. Pusfinaliai buvo žvėriškai atkaklūs. Vilniaus Legionas parklupdė Trajektorijos komandą 5-3, o Port of darts - Dublio komandą 5-4. Žiauru.

Kvapą gniaužiantis finalas buvo vertas finalo vardo. Port of darts komanda, mesdama padorius taškus ir užtikrintai užsidarinėdama, veržėsi į priekį. Mūsų merginos neturėjo plano pasiduoti ir prisivijo varžoves 4-4. Lemiamas legas vyko taškas į tašką ir tik sėkmingesnis uždarymas lėmė, kad triumfavo Port of darts didmeistrės. Sveikinimai Čempionėms! Sveikinimai ir Kornelijai su Gerda! Nuostabi pora, puikus dviejų dienų rezultatas!

Dvidešimt keturios vyrų komandos kovėsi aštuoniuose pogrupiuose po tris. Iš pogrupio į atkrintamąsias patenka dvi komandos iš pogrupio, gana neblogi šansai judėti į priekį. Gaila, kad Vilniaus Legionui atstovavo tik viena komanda, nors pagal pajėgių žaidėjų skaičių galėtų būti bent trys, na gerai, tegul būna dvi, bet labai pajėgios. Lauksim ir tikėsim. Beje, net Keturvalakiai išstatė dvi komandas! Pagarba jiems.

Mūsų komandą sudarė Gintaras ir Lukas Tumėnai, Martynas Daukantas ir aš. Prisipažinsiu, kad tokioje stiprioje komandoje dar neteko žaisti ir nedrąsi mintis, kad gal būt šį kartą pavyks geriau, nei praeitam čempionate, turėjo teisę gyvuoti.

Žaidėme penktame pogrupyje su galingais Topo vyrais ir kiek mažiau galingais, bet ne mažiau ambicingais, Naikas kolegomis. Pasirodėme pakankamai gerai, laimėjome abu susitikimus atitinkamai 9-4 ir 9-0. Žaidimo kokybė buvo aukščiau vidutinio lygio, kas teikė vilčių dar tobulėti turnyro eigoje. Ypač galingai atrodė Martynas nepralaimėjęs nei vieno žaisto lego.

Atkrentamųjų pirmame rate likimas suvedė su Keturvalakių 1 komanda. Pradžiai gavom šaltą dušą: Lukas ir Gintaras pralaimėjo savo legus. Mes su Martynu supratom, kad reikia susikaupt ir lygint. Kaip tarėm, taip ir padarėm, po to pasijungė Tumėnai ir nebestabdėm… Laimėjom 9-2.

Kitam etape susirėmėm su Smiginis LT 1. Tegul rezultatas 9-2 mūsų naudai jūsų neapgauna, kova buvo įtempta ir sunki, todėl garbė mums, kad parodėm ryžtą, susikaupimą ir meistriškumą.

Nors turnyrinis etiketas Lietuvoje sraigės greičiu, bet vis tik smelkiasi į žaidėjų sąmonę, bet dar neišvengiame situacijų, kai žaidėjai laimėję vieną ar kitą, jiems atrodančią labai svarbią, kovą, duoda laisvę savo emocijoms ir balso stygoms, nuo ko stingsta kraujas gyslose ir krinta strėlės iš suakmenėjusių rankų šalia žaidžiantiems kolegoms. Sekmadienį toks buku, surūdijusiu peiliu skalpuojamo dar gyvo prerijų naujakurio klyksmas pasiekė mane sėdint kavinėje. Net iš taip toli man įspūdį padarė! Ir ne tik man: upėje žoliavusios gulbėms, su siaubu pažvelgė į Žalgirio arenos pusę, pasakė (išskaičiau iš lūpų) „Nu kafik!“ ir išskrido į pietus, nors iš ryto dar tarėsi likt. Ne, kolegos, taip negalima. Tai grynakraujis egoizmas. Turim ugdyti savyje empatiją. Prašau.

Toks lyrinis nukrypimas, apie aktualijas, o dabar apie kovas.

Pusfinalyje turėjom susitikti su komanda nieko nesakančiu pavadinimu – Kvatro. Na, nebent spėjau, kad jie tikriausiai bus keturiese. Bet kai pamačiau, kad link mūsų ryžtingai atžingsniuoja Laimis Zubavičius, broliai Mantas ir Karolis Petkevičiai ir dar vienas rimtas vyrukas, dar rimtesniu vardu Arūnas (atsiprašau pavardės neįsiminiau (o reikėtų!)), pajutau, kad pakvipo degančia guma… Viskas buvo labai rimta, abi komandos link pergalės veržėsi negailėdamos jėgų ir nervų ląstelių, hipodromo terminais: šnervė į šnervę, kas nematė filmo „Niekas nenorėjo mirti“, bet matė tą kovą, tai filmo žiūrėt nereikia – vienas prie vieno. Atomazga įvyko rezultatui esant 7-7: mūsiškiai Martynas ir Gintaras pasiėmė po nelengvą legą ir šventėme perkūniškai sunkią, bet tiek pat ir malonią, pergalę 9-7. Pagarba priešininkams!

Finale žaidėm, ne, per silpnas žodis, kalėmės su Prienų Stadionu. Nenustebau, žinau, kad šiam nedideliam, draugiškam ir ambicingam klube visi lygiuojasi į Mindaugą Barauską. Neabejoju žinot kas jis toks ir ką gali. Norint tapti geru žaidėju reikia žaisti ir stengtis nugalėti geriausius, o Prienuose, patikėkit, visi nori, net Mindaugo sūnūs.

Kova susiklostė permainingai. Pradėjome neblogai, susikaupę, Stadiono vyrams išslydo pora legų, išsiveržėm į priekį 6-2. Atrodė, kad reikia pridėt tik dar truputį pastangų ir pergalė jau kišenėje, bet čia užsikūrė Mindaugas, Albinas, pradžioje metęs per aukštai, susireguliavo taikiklį ir grįžo į žaidimą įspūdingai, Dalius taikliai leido strėlias minosvaidžio trajektorijomis, Dovydas ne tik kad  negadino, o tiesiog taisė reikalus ir jau 6-6. Įtemptais iki zvimbimo nervais apsikeitėm po du legus: 8-8. Žaisti lemiamą legą komandiravom Luką, nes iki finalo pribloškiančiai gerai laikęsis Martynas išseko, Gintarui nebekrito, o aš, nors ir nesinori prisipažinti, viso turnyro metu buvau silpnoji komandos grandis. Viltis buvo gyva, Lukas labai dažnai net sunkiausiomis akimirkomis (o ypač jomis) būna fantastiškas, bet gaila, tai nebuvo jo diena. Mindaugas Barauskas padarė tai ką privalėjo padaryti – užtikrintai laimėjo paskutinį legą, tuo pačiu sudaužydamas mūsų viltis tapti Lietuvos čempionais. Prienų Stadionas – Čempionai! Sveikinu! Keliu kepurę!

Ačiū komandos draugams Gintarui, Lukui, Martynui už bendrystę, palaikymą ir nepamirštamas emocijas.

Ką gi, ką gi… taip jau nutinka. Kažkas laimi, kažkas pralaimi. Tikiu, kad kada nors netolimoje ateityje Vilniaus Legiono komandos taps Lietuvos čempionais, nes talento netrūksta ir reikia tiek nedaug - daug darbo😊

Šiame 2022 metų Lietuvos čempionate Vilniaus Legiono klubo atstovai pasirodė įspūdingai. Taip laikyt! *

Specialusis korespondentas A. Bigfish

*Šiame tekste išdėstyta asmeninė autoriaus nuomonė, kuri gali ir nesutapti su tikrove.